Aš, Kovidas, pižonas ir auksinė žuvelė

Updated: Feb 7

Greitai jau metai, kai Kovidas pakeitė žmonių gyvenimą, įsprausdamas juos į tam tikrą rėmą. Karantinas suvaržė laisvę, atėmė darbus, sustabdė tuos, kurie per greitai lėkė ir davė jiems laiko apmąstymams.

Aš viena iš jų. Sunku? O kaip gi? Be abejo, kad sunku. Tačiau jei į tai žiūrėčiau tik iš negatyvios pusės, tai reikėtų gyvai po žeme užsikasti. Todėl, atstumdama visus Kovido minusus, dedu pliusus:

Baigiu parašyti dviejų tomų romaną.

Perskaičiau net penkias knygas. Nesijuokite, kai žmogus rašo nėra laiko skaitymams. O antra vertus, socialiniai tinklai žmogų taip atbukino, kad popierinių knygų skaityti nebemoka.

Užbaigiau Vaivos Rykštatės organizuojamus kursus – „Kaip parašyti ir išleisti knygą“.

Susitvarkiau spintą ir vėl ją suvėliau.

Per pirmus du karantinus užsiauginau svorį, o per trečią pradėjau mesti.

Ir svarbiausia susiradau pižoną ir auksinę žuvelę.

Cha, štai čia ir prasideda istorija.

O buvo taip...

Pirmas karantinas


Sėdžiu namuose, savo įrengtame kabinete ir barbenu pirštai į stalą, galvodama ką čia nuveikus? Griebiu knygą, bėgu į kiemą ir saulėkaitoje skaitau. Vos kelius puslapius įveikus, suprantu, kad daugiau neperskaitysiu – neužkabino. Numetu į šoną. Pasidarau kavos ir vėl į lauką. Geriu, sėdžiu ir nieko nedarau. Gal valandą džiaugiuosi saulės spinduliais... Pabosta. Kiek galima spoksoti kaip apuokui į vieną tašką?

Einu atgal į savo kabinetą, įsijungiu kompiuterį, bandau rašyti. Pasirodo, mūzai irgi karantinas. Sėdžiu ir vėl barbenu pirštais į stalą. Staiga iš kažkur atplaukia mintis: „Gal kokį internetinį kavalierių susirasti?“ O kodėl gi ne? Vis bus ką veikti! O gal ir mūzai karantinas pasibaigs?

Po keliolikos minučių sukuriu anketą pažinčių portale. Sėdžiu, laukiu kol parašys koks princas ant balto žirgo.

Laukiu, laukiu... Laukiu, laukiu, laukiu, laukiu... O, dievotėliau, tu mano brangus!

Parašė!

Oi, ne! Nei vieno ant balto žirgo: vienas – ant kumelės, kitas dar blogiau – ant asilo.


Ir štai...

Sena patarlė sako: „Nespjauk į vandenį, nes pačiam reikės gerti.“

Taip ir įvyko...

Jau norėjau trinti anketą, kai gavau žinutę – gal kiek per saldžią, gal kiek perdėtai meilią. Išsišiepiau iki ausų. Oi, ne! Ne todėl, kad patiko, o todėl, kad burnoje taip saldu pasidarė, kad net liežuvis prilipo prie gomurio, tai atplėšti bandžiau. Peržvelgiau profilio nuotraukas: per daug pasitempęs, per spalvinga apranga, plaukai per daug sulaižyti, bet nors graži barzdelė. Pakraipiau nosį lyg raganiukė ir išsprūdo vienas vienintelis žodis:

– Pižonas, – o mintyse: „Ne man tokie!“

Jis man pasirodė tikras moterų medžiotojas. Nieko neatsakiau į jo žinutę. O ranka ir vėl kilo ištrinti anketą. Matyt, tai jis pajutęs ir vėl man švysteli žinutę: „Gaila, kad toli?“

– Na, ir ką? – sakau, o neiškentusi rašau: „O man visai negaila.“

Jis: „Tai atvažiuok iki manęs.“

Aš: „ Tai pats ir važiuok.“

Jis: „Tai duok telefono numerį, paskambinsiu.“

Aš: „Tai pasiimk.“

Nieko daugiau neparašė. „Aha, – galvoju, – visgi išbaidžiau?“

– Ne tau Martynai mėlynas dangus, ne tau mergelėm klotas kelias...

Visiškai dingo noras susirašinėti su kavalieriais, bet atsirado noras rašyti toliau knygą. Sugrįžo mūza.


Paryžius

Pirmas karantinas baigėsi, keliai pralaisvėjo ir aš išlėkiau pas dukrą į Dubliną. Po kelių dienų vos ne vidurnaktį grįžau namo visiškai nuvargusi. Sėdžiu prie veidrodžio, valausi makiažą ir vėpsau į raukšleles po akimis. „Gal botoksą susileisti?‘ – patempiu kiek gilesnę raukšlę kaktoje. Ne! Jos dar nežymios, o ir kiekviena raukšlė kažką primena: viena – rūpestį vaikams, kita – mano Erodo vyro išpuolius, trečia – liūdesį dėl tėvų netekties. Čia gi visas mano gyvenimas!

Pažvelgiu į pirštus. Ilgi, taisyklingi ir žieduoti. Ir vėlgi gi – kiekvienas žiedas kažką simbolizuoja. Vienas specialiai gamintas – trys akutės, tai mano vaikai. Jis liks ateities kartoms. Antras – mano trisdešimtmetis. Trečias – sidabrinis su cirkoniu, indų astrologo pasiūlytas mūvėti ir tai turėtų apsaugoti mane nuo blogybių. Ketvirtas – mano penkiasdešimtmetis. Tačiau bevardis pirštas be nieko.

Staiga prisiminiau, kai prieš keturis metus, Paryžiuje mano dukrai pasipiršo būsimas žentas. Tą kartą pasipylė džiaugsmo ašaros. Buvau laiminga, kad štai taip, viskas vyko kaip pridera. O juk aš to neturėjau.

Kokios seniau piršlybos būdavo?!..

– Tai gal einamame į zaksą?

Linkteldavai galvą ir eini.


Žiūrėdama į savo bevardį pirštą, pajutau šiokį tokį gailestį sau, kad neteks turėti tos patirties, kai vyrui priklaupus ant vieno kelio, iš susijaudinimo virpės balsas: „Ar tekėsi už manęs?“

– O taip! Tas etapas man jau praėjo. Aš jau nebe ta, jau esu niekam... – norėjau pasakyti „verta“, bet neišdrįsau pati su savimi sutikti.

Esu verta, žinau, kad esu, tik kur ir kokie velniai nujojo tą mano princą ant balto žirgo?

Staiga „cinkt“ – žinutė...

„Tai duosi telefono numerį ar pačiam reikės pasiimti?“ – po poros mėnesių apsireiškė Pižonas. Garsiai nusijuokiau ir ilgai nieko negalvojant sumaigiau skaičiukus.


Man labai svarbu balsas. Galiu nematyti žmogaus, bet pagal balso tembrą suprantu kas bus per persona.

Skambutis...

– Norėjau pirmiausia balsą išgirsti, o po to viskas bus aišku, – Pižonas dėsto mano pačios mintis, o sodrus balso tembras nuvilnija visu mano kūnu.

Dvi valandos pokalbio pralekia lyg kelios minutės. Sekančią dieną tas pats. Ir taip diena iš dienos. Jis ten – Anglijoje, aš – čia Airijoje.

– Pižonas, – kartą išsprūsta man.

– Kas, kas?..

– Pižonas. Taip tave pirmą kartą pavadinau, kaip pamačiau nuotraukose.

Mano nuostabai nesupyksta, atvirkščiai pradeda juoktis.

– Kas tu? – klausiu, netikėdama pati, kad jis gali būti toks.

– Princas ant avino su šunišku prieraišumu.

Šypsausi.

– Gimęs balandį, šuns metais.

Girdžiu, kai atsidusta.

– Hm, tokių kaip tu dar man nepasitaikė.

Sėdžiu laiminga, šypsausi ir prisimenu seną patarlę. „Oi, kaip geriu vandenį iš to šulinio į kurį pati prispjoviau. Oi, kaip geriu!..“


Pagaliau atėjo laikas, kai Pižonui aš neatrodžiau per toli ir, sukoręs virš tūkstančio kilometrų, pasibeldė į namo duris. Pirmasis bučinys ir staiga iš kišenės ištraukta juoda aksominė dėžutė. Atidaro, o jame – balto aukso žiedas su deimantu. Mano akys išsiplečia, lyg priešais save matyčiau vaiduoklį.

– Bus per mažas, – suburbu, nežinodama ką daugiau pasakyti. O jis paima žiedą ir mėgina užmauti, tačiau užstringa ties nariuku.

– O ką aš sakiau, – vėl suburbu.

Nieko nesakydamas, jis įkiša mano pirštą į burną, ištraukia ir lengvai užmovęs žiedą, pabučiuoja.


Per kelias dienas apkeliaujame pusę Airijos. Tačiau ateina laikas ir jis išvyksta palikdamas manyje abejones: norą būti kartu ir nenorą keisti savo vienišės gyvenimą, bet norą ir vėl jį apkalbinti.

– Sustabarėjau nuo savo gyvenimo rutinos. Ne man keisti tai, kas teka ramia vaga. Ne man Pižonas ant vulkano. Ne man...

Einu ir bandau žiedą nusimausti. Šiaip taip pasiduoda, tačiau pirštas pasidaro kažkoks plikas, vienišas. Praėjus vos kelioms valandoms nuo Pižono išvažiavimo pajuntu, kad ilgiuosi jo. Staiga skambutis.

– Aš tik dabar supratau, kad tavęs nepaprašiau, kad tekėtum.

Mano juokas suskamba tuščiuose namuose.

– Galiu dabar?..

– Per telefoną neveikia, – nutraukiu jį. – Reikia ant vieno kelio atsiklaupti, – rimtai sakau, nes dar nesu pasiruošusi pasakyti nei taip, nei ne.

– Niekis... Pas mane atskrisi, atsiklaupsiu.

Užsimaunu žiedą atgal ant piršto.

„Hm, galėtų būti didesnis deimantas“, – prabunda manyje bobutė prie suskilusios geldos ir auksinės žuvelės prašančios naujos.


Antras karantinas


Mano skrydis į Angliją buvo atidėtas šešioms savaitėms. „Na ką, nieko tokio, kas laukia, išlauks...“

Prabudusi šaltą spalio rytą, žvelgiu į savo rankas ir nesupratu kas ne taip? Užsidedu akinius, o ten – balto aukso žiedas be deimanto. Parpuolu ant kelių ir šliaužioju ant kilimo ieškodama blizgučio. Nerandu...

– Niekis, – sako mano Pižonas, man pasiguodus. – Jis su garantija. Juvelyras įdės naują deimantą.


Ir štai gruodžio pradžia ir aš jau Anglijoje. Vos man išėjus iš oro uosto, mane pasitinka mano Pižonas su didele rožių puokšte. Aš laiminga...

– Tai ar tekėsi už manęs? – puola ant kelio.

– Tai, kad žiedas be deimanto.

Atsistoja.

– Velnias... Važiuojame pas juvelyrą.


Londonas

– Hm... Ach.. Uch... – stena juodaodis juvelyras suprasdamas, kad teks naują deimantą įdėti iš savo kišenės. – Kiek laiko svečiuositės Anglijoje?

– Iki sekmadienio, – sakau.

Juvelyras pažadą, kad viską padarys, kad suspėtų.

O ką mes? Mes važinėjame...

Vulverhamptonas, Birmingemas, Velsas, Braitonas, Londonas... Daug įspūdžiu, linksmas laikas ir šalia žmogus su kuriuo gera.

Prieš pat išskrendant paskambina juvelyras.

– Sorry, bet per tą karantiną viskas sulėtėję. Užsakytas deimantas dar neatėjo.

„Na ir gerai, – šypteliu, – man dar reikia laiko.“



Trečias karantinas


Skambina mano Pižonas.

– Na ką, brangioji, brangiai tu man kainuoji, – juokiasi. – Žiedo nebegalėjo sutvarkyti, tai teko kitą pirkti. Bet... Jis geresnis ir su didesniu deimantu.

Užsidengiau delnu burną, kad nepradėčiau juoktis.

– Oi, tu mano auksine žuvele.


Kokie tai ženklai: tekėti ar ne tekėti, jis man skirtas ar ne?

Nustojau sukti galvą ir leidau laikui nuspręsti kas bus toliau?

O Kovidas daro savo – Airijoje karantinas pratęstas iki Kovo 5 dienos. Yra dar laiko apmastymams, yra...

Tik galvoju, ko čia dar paprašius auksinės žuvelės?


Deivina Orchidė


71 views0 comments

Related Posts

See All
Pirkdami šios svetainės knygas, Jūs aukojate paramos ir labdaros fondui „Mamų unija“, kuris rūpinasi kiekvienu Lietuvos vaiku, susirgusiu onkologine liga
  • Facebook
  • YouTube
  • Instagram
logo mamu unija (1).jpg